praeitis...

Kaip man buvo gera…
Kaip buvo gera su tavim…
Atsimenu visas akimirkas kurias praleidom kartu….
Atsimenu kaip mes šnekėdavomės…
Apie viską.. apie tavę…apie manę…
Apie draugus ir išgyvenimus….
Atsimenu mūsų juoką ir šypsenas…
Atsimenu net žinutes, kurias dažnai vienas kitam suntinėjom…
Ar tu tai atsimeni? Ar pameni kiek metų bendravom?
Negi veltui? Juk keturi metaj prabėgo tajp grejtai….
ir viskas taip pasikeitė…ypač tu…
per pastarus mėnesius tu neatpažystamaj pasikeitei….
Nebeliko tavo švelnumo…kur dingo tavo gerumas? Ir kodėl?
Kodėl viskas taip susiklostė?
Gal net pamilau tave…ir sugebėjau tavo meile patikėti….
Bet po truputi viskas pradėjo slysti pro pirštus…
Tu nežinaj ir nematei kiek kartų dėl tavęs verkiau…
Kiek kartų draugai, kurie mane myli, manęs nesuprato…
Ir kiek kartų jie nesuprato kodėl as taip kenciu…
“Juk jis to nevertas“- vis kartojo jie….
Bet ju neklausiau….
Jie man ne kartą sakė, kad per daug prisirišu prie žmonių…
Ir tu vienas iš jų…
Net tada kai buvo pirmas kartas, kai labai susipykom…
Kiek jis atnešė kančių….
Ir kokia buvau laiminga, kai viskas geraj baigės….
Kai mes vėl susitaikėm….
Ir vėl galėjom džiaugtis akimirkom kartu…
Bet juk aš tiesiog negalėjau tavęs paleist…
Negalėjau, o gal net nenorėjau…
Patikėk lygi šiol nežinojau ką tu man reiški ir gal net dabar nežinočiau…
Tiesiog gal iš tiesų per daug prisirišau….bet tada vadinas tu man rūpi….
As nežinau kodėl visą tai rašau…tiesiog nežinau…
Tikiu, kad tau buvo sunku…ir tave suprantu…bet tik dabar suprantu…
Bet aš lygiai taip pat kentėjau ir tau nieko nesakiau….
Nes net nežinojau kam, juk taj neturėjo prasmės…
Paskutiniu metu tu nenorėjai manęs net klausyt…bent jau man taip atrodė…
Buvai per daug užsiemęs savo darbu…draugais…
Bet tik ne manim…
Aš viską supratau….kenčiau…tylėjau….
Bandžiau kažką keist….
Bet vienaj man buvo sunku..........
Aš nesugebėjau….aš ilgaj laukiau, bet nebegalėjau… neiskentėjau…
Ir mačiau tik vieną išeiti: išsiskirti….
Man buvo sunku pasiryžti, nes visad buvai man geriausiu draugu…
O vėliau tapai dar brangesniu…
Bet sukaupus visą drąsą išdrįsau….
Bet tik prabėgus kažkuriam laikui supratau…. kaip aš suklydau…
Juk netekau ne tik vaikino, bet ir geriausio draugo….
Supykau ant savęs, kodėl tau nepadėjau, kaj tau buvo tajp sunku?!
Kodėl nusigręžiau ir negalėjau anksčiau visko suprast?! Kodėl?!
Kodėl tik dar viską pabloginau? Iš tiesų kokia kvaila as buvau, o gal net esu…
O dabar laiko atgal neatsuksi….kas padaryta to nepakeisi…
Ir klaidų neištaisysi… sakau tau atleisk ir jaučiu kaip manęs nekenti…
Vis rašau nors akyse liejas vaizdas…jose per daug ašarų…
žinau kalta tik aš…ir niekas kitas…
Juk galėjau dar biški palaukt… bet nesugebėjau…
Galėjau, bet …. palūžau…
Galvojau man bus lengva tave pamiršt…
Bet nepatikėsi kaip aš klydau….
Juk tu man visad buvai visu pirma draugas…
Sutinku keturi metai nedaug….bet ir ne mazai…
Juk ju pilnai užteko, kad but laimingai pamačius tave…
Nors susitikdavom retai…bet bent jau aš kalbėdavau nuoširdžiai…
Ir visad tau padėdavau kaip tik sugebėdavau…….
Viliuosi, kad ir tu buvai nuoširdus…. nors įsitikinus šimtų procentų nesu…
Suprantu, jog tavęs pilnaj nepažystu….todėl ir įsitikinus būt negaliu….
Manau, tu taip pat buvai laimingas su manimi….
As pati kalta, kad pastaruoju metu nesugebėjau atskirt tiesos ir melo…
Nesugebėjau pamatyt kaip tau sunku…
Nesugebėjau padėt, nors tu to ir neprasei…
Kas tau buvo dabar jau suprantu….
Juk turėjai tam priežasčių…
Visas tas spaudimas…namie…o ypač tarp tavo draugų, kuriu dabar galečiau nekęst…
Juk ką jie su tavim padarė…kaip tave pakeitė….
O be to ir aš spaudžiau tave, vietoj to, kad palaikyti…suprantu tave…
Tik savęs nesuprantu….viskas keičias… net ir tu…
Ir kaip dabar matau aš kartu….
Man telieka dar kartą pasakyti atleisk…
Bet taj nieko nepakeičia…
Nors ir tūkstantį kartų sakyčiau atleisk,
Tau tai būtų tik žodžiai ir nieko daugiau…
Net ir patys nuoširdžiausi mano žodžiai,
Tau butu tik nieko verti, beprasmiai žodžiai….
Lyg ir viską pasakiau…viską ką norėjau…
Lyg ir palengvėjo, o gal ne….
Atiduodu tau šiuos žodžius….
Nors ir žinau, kad vistiek jau nieko nepakeisiu…
Bet noriu, kad juos perskaitytum…
Ir gal tada bent tau pavyktu suprast mane…
Ir man nesvarbu ką tu su jeis padarysi…
Gali mane net pažeminti, nors ir taip jau pati pasižeminau prieš tave…
Parodžiau kokia aš silpna…
Man tikraj nesvarbu ką tu darysi su šiais žodžiais…
Bet giliai širdy trokštu, kad tu būtum vienintelis, kuris juos matė…
Bet tai tavo valia…
Daryk su jais ką nori…
Na o jei tau nors kiek rūpėjau, o gal net vis dar rupiu (kuo labai abejoju)
Prasau sudegink juos….
Ir atleisk man….
Daugiau ką pasakyt net nežinau…
Na nebent tai, kad jei ką nors supratai, tai tikiuosi man atleisi ir mes liksim draugais…
Gal dėl šio poelgio, atiduot tau siuos žodžius, ir gailesios ateity…
Bet jei tu skaitai šiuos žodžius vadinas visgi esu aš drąsi…
Juk sugebėjau tau šiuos žodžius atiduoti…
Nes jie tau skirti….
Bet patikėk man labai buvo sunku peržengti per save……

Aliona, 28
Trakai, Lietuva

graskebraske, 42
Panevėžys, Lietuva