Mano pasaulis

Tu nepažisti manojo pasaulio,
Visu pavidalu, kuriais pavirsti moku.
Ar tu žinai – kas ryta, tekant saulei
Kaštonu žieduose, kaip laume, šoku.

Tu miegi dar, o aš su ryto veju
Grižtu i tuos namus, kurie mus slepia.
Bet tu, gudruti, visgi pastebejai –
Žiedais kaštonu mano kasos kvepia.

Dienos šviesoj tampu visai kitokia,
Už šypsenos slepiu širdies plakima.
Bet tu jautrus, ir tas blakstienu šokis
Dažnai išduoda mano padukima.

Skrajune aš, voratinkliu valdove,
Auksiniu pieniu lauko karalaite.
Net kai pykstu, kad indu nesuplovei
Ir kai paniurus bunu dvi savaites.

Aš ta pati ir, tuo paciu, skirtinga,
Truputis burtu ir šiek tiek apgaules.
Manau atejo laikas tapt svetinga…
Užeik, prašau, štai cia – mano pasaulis.