MesAr kada skaičiavai kiek kartų aš verkiau? Verkiau, kaip vaikas trokštantis
motiniškos meilės...Verkiau...taip, aš tikrai verkiau. Pasakyk man, ar
skaičiavai?
Ar skaičiavai, kiek kartų aš šypsojaus paliesta tavo žvilgnsio? Ar
pastebėjai, jog po truputį virstu lėle. Tavo lėle. Žinojai ko man trūko?
Ne? Dabar žinai..
Žinai ir tai, kur esu pažeidžiamiausia. Atsivėriau. Manot, kad pykstu? Ne,
tikrai ne. Rašau be pykčio, tik gerklėje jaučiu nuoskaudą dėl to, jog
paaukojau tau tiek metų..Gailiuosi? Ne. Vėl neigiamas atsakymas.
kad ir kiek kartų būčiau žadėjus spjaut tau į veidą, kad ir kiek kartų
ruošiaus tavęs nekęst, troškau, kad tas tobulas jausmas virstu neapykanta,
nes maniau, jog esu nereikalinga. Nereikalinga Tau. O jei tokia jaučiaus ir
buvau, tuomet, rodės, dėl ko aš keliuos kiekvieną rytą? Kad sutikt naują
dieną su ašarom akyse, kad tikėtis išmaldos iš tavo akių ar atsitiktinio
rankos prisilietimo? TAIP! Dėl to aš gyvenau. Vien dėl to, jog žinojau, kad
esi, nesvarbu su kuo, kada kodėl ir kur. Neįsivaizduoji, kaip troškau tavo
švelnumo..tavo žodžių kiekvieną rytą "labas rytas"... Tavo
mieguisto veido ir apsunkusio kūno..kiekvieną rytą..vakarą..žiemą ar
vasarą - aš troškau to vienodai, nesvarbu, su kuo bebūčiau, kaip
nebesistengčiau pradėti gyvenimą iš naujo ir pamiršt tave. Kad ir kaip
stengiaus nuvyti mintis šalin, kad ir kaip stengiaus žemint tave mintyse -
vistiek buvai vieintelis..O kiti - tik tavo pakaitalai, tavo sielos ieškojimas,
jos liekanos ir panašumai...Bet nė vienas nebuvo toks, kaip TU. Nė vienas
nesugebėjo parodyti man, kas yra ta meilė. Taip, mes nebuvom kartu, ir kartais
tavo žvilgnsyje mačiau šaltumą, kuris mane žlugdė, kurio bijojau, nuo
kurio bėgau...Bet..kažkas buvo, ir tai buvo nepakartojama. Kiekviena praleista
diena su tavim - atstojo man mėnesius trukusią vienatvę. Iki tol, kol
nesutikau tavęs, gyvenau eilinį gyvenimą, ir buvau laiminga. Nieko nemačiau,
į nieką nežiūrėjau, nieko nejaučiau, bet man buvo gerai. Ir štai..Vieną
dieną pamatau tave. Lyg narkotikas suleistas į mano kūną suvirpinai
kiekvieną abejingumo kupiną lastelę.
Kai praleidom visą parą kartu neužmerkę akių..kai laukėm tos akimirkos,
kol išvysim saulę, kai buvo beprotiškai šalta ir nuovargis laužė
kaulus...mes galėjome išeiti, bet buvome kartu. Naudojaus kiekviena man
suteikta akimirka praleisti su tavim. Tik tada supratau, ką reiškia gyventi,
ką reiškia keltis ryte ir žinoti, kad manęs kažkur laukia tavo akys..nors
ir neparodei, žinau, kad jautei tą patį. Kai apsvaigę ėjom Joninių naktį
susikabinę už rankų...Kai dalinomės bendrom svajonėm ir žiūrėjom į
dangų...kai per lietų pūtėm vienas kitam muilo burbulus iš balkonų..Juk
visa tai kūrėm MES, dviese..Viskas taip šilta, tikra, be apgaulės,
atsargiai...
Nesugebėčiau pamiršti tavo balso ar kūno kvapo..kad ir kur bebūčiau,
girdi? Niekada nesugebėsiu pamiršti tavęs, kad ir ką sakyčiau, kad ir ką
tektų iškęsti, niekas nesugebės sunaikintiti jausmo esančio širdyje, tavo
žvilgsnio, įstrigusio mano akyse, tavo rankų žymių...jos lyg randai
apgaubė kūną, ir aš juos saugau...Visada saugosiu.
|