Jeigu

Jei Dievas nors valandelei pamirštu, kad esu skudurine marionete, ir dovanotu man dar dalele gyvenimo, veikiausiai neišsakyciau atvirai visko, ka galvoju, taciau tikrai visuomet apmastyciau tai, ka sakau. Vertinciau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ka jie man reiškia.

Miegociau kur kas mažiau, svajociau daugiau. Susivokiau, jog kiekviena minute, praleista užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžiu šviesos. Vaikšciociau tuomet, kai kiti sedineja, atsibusciau, kai kiti dar miega. Klausyciausi, kada kalba aplinkiniai, megauciausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotu man dar dalele gyvenimo, rengciausi labai paprastai. Tysociau kniubscias sauleje, apnuoginus ne tik visa kuna, bet ir siela.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktu mano širdis, aprašyciau savo neapykanta ledui ir laukciau, kol patekes saule. Nudailinciau Benedetti* poema Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato** daina padovanociau kaip serenada menuliui. Savo ašaromis laistyciau rožes, idant pajusciau skausminga spygliu duri ir švelnu ju žiedlapiu bucini.

Dieve mano, jeigu aš tureciau dar nors dalele gyvenimo… Ne dienos nepraleisciau nepasakius aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekviena vyra ir kiekviena moteri itikinciau, kad jie man mieliausi; gyvenciau isimylejus meile.

Irodyciau žmonems, kad jie klysta, manydami, jog neturi jegu isimyleti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi myleje! Vaikams duociau sparnus, taciau skraidyti jie turetu išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinciau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmones, aš iš jusu išmokau tiek dalyku… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršuneje, nesuvokdami, kad tikroji laime yra kopimas i ta kalna staciu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ka gimes mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tevo piršta, susieja ji su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teise iš aukšto žvelgti i kita žmogu tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jusu išmokau begales dalyku, taciau prisipažistu, jog daug kuo jau nebegalesiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys i ta deže, vadinama grabu, deja, busiu jau tikrai pasitraukus iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ka jauti, ir daryk tai, ka galvoji. Jeigu žinociau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave mieganti, stipriai apkabinciau ir melsciau Viešpati, kad galeciau pabuti tavo sielos angelu sargu. Jei žinociau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinanti pro duris, apkabinciau tave ir pabuciuociau, o paskui vel pašaukciau, idant galeciau dar karta padaryti ta pati. Jeigu žinociau, kad paskutini karta girdžiu tavo balsa, irašyciau i juostele visus tavo žodžius, idant galeciau klausytis ju be galo. Jeigu žinociau, jog dabar matau tave paskutini karta, pasakyciau, kad myliu tave. Nemanyciau kvailai, jog tu šita jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar viena proga reikalams sutvarkyti, taciau galbut aš klystu, ir šiandien yra paskutine mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu taves.