Noriu... ;/ Kaip žiauru atordo kai net pati nežinau ko noriu. Tikrai jo pasiilgau. Žinau
jis jau senei nebemano. Žinau ir tai jog jo širdis visuomet bus mano.
PRincipai. Principai viska griauna... Aš pati kalta. Pati viska pradėjau...
Bet juk taip bus geriausia. Galvojau... Deje klydau dabar dar skaudžiau... Nors
jeigu nebučiau jo palikus bučiau kentėjus dar labiau. Gal ir gerai... Esu
toli nuo jo. Nebendraujam... Jis bando mane užmiršti kitų glėbsiuose.
Neatiduosiu savęs kitiems tik tam jog užmiršti ji ar sukelti jam kokį
pavydą tai taip vaikiška. Aš bandau visus jausmus užgniaušti ir lieku
ištikima sau. Nepasiduosiu vėl bandančiai užvaldyti mane depresijai.
Tereikia visą laiką kur nors išnaudoti... Užgaišti.. jog nebeliktu laiko
galvoti... apie tave... apie ,tave, mano meile... ;/ kaip myliu aš tave -
stipriai, karštai... kaip ilgiuosi tavęs...Pasvajoju kaip mes vėl kartu
susikabine už rankučių,vakare, krentant baltom snaigėm iš ryškiai melyno
dangaus vaikštom, flirtuojam...Ilgiuosi tavęs, taip lyg jau amžius bandyčiau
įkvėpti tyro oro, bet niekaip neišeina... ech gaila jog tai tik prisiminimai
ir svajonės jog tai dar ivyks. Nors aš žinau jog mėginsi mane dar
susigražinti... Neprisileisiu. Atleisiu už visas skriaudas... už visas dėl
tavęs pralietas ašaras. Padėkosiu už nuostabias akimirkas praleistas
kartu...Tu mane pakeitei labai.. Taip lyg ankščiau būčiau buvau naktis,
dabar diena. Bet tu nežinai. Nesužinosi. Principai neleis.
|
|
Nuotaika: pavargęs |
|
peržiūrų: 911 |
dienoraščio įvertinimas: 10.00 viso vertinimų: 2 |