Love(dont read if nenorit sugaišti laiko)tiesiog išsiliejau.

Hm. Kaip surasti tą tinkamą žmogų? Kuris būtų mielas širdutei. Į kurį kiekvieną kartą pažvelgus suprastum jog nori prie jo prisiliesti, apkabinti. Apsikabinus pajausti jo šilta kūno dvelksmą, pasijusti mylimai ir saugiai. Kurį apsikabinus nebesinorėtų paleisti daugiau niekada. Tokį kuris visuomet padovantų savo šypsena, kai manoji būtu iškeliavusi atostogų... Tokį kurio balsą išgirdus per telefono ragelį, nebesinorėtų nieko sakyti o tik klausytis to užburiančių stygų virpėjimo skleidžiamo garso. Tokį kuris kiekvieną naktį tyliai į ausytę pašnibždėtų širdutę virpinantį tyrą žodį myliu. Tokį kuris kiekvieną sunkią akimirka būtų šalia ir palaikytų. Ech visi žmogučiai kurių ieškojau jie buvo ne man, o aš ne jiems. Tas vienintelis na bent jau aš taip galvojau pats atėjo. Jo akytės žybėte žybėjo iš susižavėjimo žvelgiant į mane. Palaipsniui tas žybesis peraugo į liepsneles kurios niekuomet neužgesdavo kai žvelgdavo į mane. Tikiuosi jos der tebedega. Nors ir sapnuose nors ir svajonėse, tikiuosi tik aš tebeesu jo deivė. Bet. Kodėl aš nejaučiu to paties jam? Paklausiau savęs ir atsakiau. Kaprizas. Dėl kaprizo šitiek išlietų ašarų. O gal noro būti nors kam nors svarbiai? Savo pasiekiau tam žmogui tapau bene svarbiausiu žmogumi šioje žemės erdvėje. Bet man jis nesvarbus. Ką daryt? Įskaudint negaliu. Sąžinė užgrauš iki mirties. Beliko ieškoti priežasties išsiskirti, priežasties dėl jo kaltės. Ieškojau ilgai. Galų gale ją pati sugalvojau. Pasakiau jog turiu kitą. Geri draugai padėjo suvaidinti viską labai tikroviškai. Hm galvojau vistiek kuris nors prasitars jog tai tik vaidyba. Kogero ištiesų geri draugai. Kuriems rūpiu. Jis susidėjo su mano drauge. Šaunu :} mes nebekartu. Jis myli mane. Aš noriu jo, bet tik todėl jog jis mano kaprizas. Mūsų likimai kadaise susipynė nematomu jausmų verpetu... Netikiu jog jie taip lengvai eme ir atsipainiojo... Nors taip ir būtu geriausia... Bet nenoriu jog jam egsistuotu kokia kita.Gal ir vaikiška, bet kas įdomiausia suagusieji elgiasi dar vaikiškiau nei patys vaikai. Išvažiavau toli. Pasichatinau su vienu iš savo kompanijos draugų. Juo. Tą naktį užplūdo prisiminų banga. PRisiminimų apie jį, mane. Prisimenu Žavią šypseną mielam šiektiem išrausvėjusiame veidelyje. Prisimenu drovų berniuką, kuris akytėmis medžiodavo mano žvilgsnį. Prisimenu kaip jį kalbindavau :> Kaip žaviai jis šypsodavosi :> kaip žandukai šiektiek parausdavo :>~ miela. žavu. Kodėl gi aš jį prisimenu. Juk jis man tik žmogus iš tos pačios draugų grupės. Tą naktį stebėjau žvaigdždėmis nulietą sodriai mėlyną dangų. Galvojau, prisiminiau kiekvieną mūsų prisilietimą. Gatvės žibintų prieblandoje nušvistame kambaryje, baltos it sniegas spalvos patalynės apklotoje lovoje ramiai užmigau. Tuomet tai įvyko. Susapnavau nuostabiausia sapną kokį teesu sapnavusi...ilgai žiūrėjom vienas kitam į akis, tas žvilgsnis buvo toks tyras, toks gaivus, toks gilus, jog norėjosi paskęsti jame,labai lėtai artėjom vienas link kito. Ta akimirka kai žiūrėjom vienas kitam į akis truko bene amžinybę,nuostabiausios lūpos slinko manųjų švelniai švleniai jos susilietė Tai buvo pati nuostabiausia akimirka mano gyvenime. Dviejų žmonių auros susipynusios į vieną. To jausmo aš neužmiršiu niekuomet. Dabar kiekvieną dieną aš svajoju apie jį. Apie savo nuostabiausia ir nepakartojamiausią gyvenimo sapną. Svajoju kaip aš jį apsikabinsiu ir nepaleisiu, kaip ilgai žiūrėsim vienas kitam į akis. Tuomet bus akimirkos pranokusios visas svajones ir sapnus. Bet dabar telieka laukti. ESu už tukstančio myliu... Pašnabždėsiu vėjui gražiausius ir tyriausius jausmų kupinus meilės ir svajos žodžius. Te nuneša jis juos jam. Radau atsakyma į savo klausimą. To žmogaus nereikia ieškoti. Jis ateis kai tam bus laikas. Gaila dabar jis toli nuo manęs. Aš toli nuo jo. Telieka laukti. Tikiu zuikuti sulauksim ;*

Monikutė*~, 30
Kaunas, Lietuva

Markizė, 32
Vilnius, Lietuva

HITAS9, 35
Vilnius, Lietuva