Is laimes i nevilti, is nevilties i laime(ilgas pasakojimas)

Pries skaitydami pasileiskite muzika, kad butu skaityti idomiau =]





Jau greit sueis vieni metai, kai mano sirdy tuno surakinta meile. Kaip ir dauguma zmoniu, patyriau ja, tokia stipria, silta, romantiska, tiesiog zodziais neapsakoma kokia ji nuostabi buvo. Kaip ir kiekviena meile, toji taippat neapsiejo be kancios. Kas labiau kentejo... Jis ar as?

Buvau mazute, naivute, buvau isitikinus, jog man nenutiks taip kaip nutinka visiems, tikejau - as busiu isskirtine. As turejau tiksla ji pakeisti, pakeisti i geraja puse, jog jis butu mano tobulas svajoniu princas. Pagalvokit, ar imanoma pakeisti zmogu? o ypatingai vaikina kuris yra mergisius? Vieni sakytu, be pacio zmogaus sustikimo - neimanoma. Kiti sakytu, zinoma, kad neimanoma, tai - vaikiskos svajones. Jei tektu pasirinkti man, pasirinkciau pirmaja grupe.

O tuo laiku, as buvau mazute, nepatyrusi, ir taip stipriai isimylejusi, jog buvau tarp tu tikinciu, jog zmogu galima pakeisti ir be jo sutikimo svarbu veikti. As labai tikejau ir vyliausi. Sakyti, jog nepavyko butu melas, bet teigti, jog pavyko irgi negaliu.

Atejo ta diena, man teko isvykti, toli toli nuo jo. Peilis i sirdi, nauja vietove, svetima kalba, nauja kultura, kitoks pasaulio suvokimas, viskas aplinkui man svetima.
-nekenciu gyvenimo! nekenciu dievo!, - verkdavau as...
as juk dar tokia mazute, o mano princas kuri rodes tuo metu dar turejau savo glebyje, jau buvo taip toli, jis pavirto mano svajone, tik beviltiskas ir nezmoniskas ilgesys vel mano laukimas ir gyvenimo tikslas.
Zadejo man:
- lauksiu, taves mano meile, lauksiu.
Ilgai netrukus jis jau ejo i sokius, naujos paneles, tarp ju ir mano \"drauges\". Merginom turbut nera nieko svento, jeigu jai patinka vaikinas, nepaisys net to, jog jos draugyste su geriausia drauge gali zlugti.
Pasvarstykime, kas kaltas ar vaikinas kuris parode merginai jog ji jam patinka ar drauge kuri leidziasi i flirta su kiekvienu grazuoliu.
Buvo laikas, kai as buvau isimylejus ir kaltinau tik drauge. Nekenciau visu paneliu kurios ji liete, buciavo, pavydejau kiekvienai is ju.
- nu ir gerai, tegul jis duodasi su visom kuriom uzsigeidzia, bet manes jis negaus, jeigu jau taip. Arba tik mano, arba visu kitu, bet as ne jo. Tai jo norai, tai jo galva, sirdis, jausmai ir pasirinkimai.
...Ir vel - eiliniai atsiprasinejimai, teisinimaisi, o svarbiausia tokie itikinami, bet si karta jau nebepasiteisins.
-Bet pala, juk as toli, o jam dabar pats amzius, kai reikia meiles, ir negalima buti vienam, juk taip normalu, kas is to jei jis bus su kitom, juk vistiek ju nemyli, myli tik mane. - bandau guostis as, mano naivumo ribos vis pletesi ir pletesi, kol galiausiai del jo elgesio pasidariau kalta as, o ne jis.

Atleidau jam viska, leidau daryti jam viska, kad ir kaip tai mane skaudino. Kancia vis augo ir augo, mano svajones vis zlugo ir zlugo, bet viltis nemire.
-Reikia sukelti jam pavyda, tada zinos ka praranda. - sugalvojau as. Susiradau vaikina kuris man labai patiko, tuo tarpu galvojau, pagaliau as vel isimylejau ! as vel laimynga, nekenciau to buvusio, jis tikras nevykelis. Kol galiausiai pradejau savo vaikinui jausti sleikstuli. Nezinau kodel, tam nera paaiskinimo as tiesiog juo slykstejausi, man buvo slykstu prisiminti kiekviena akimirka praleista su juo. Palikau, isejau, dingau, be jokios zinios. O jis juk taip mane mylejo, jis buvo toks geras, bet man tai buvo nemotais, as jo neapkenciau uz jo geruma, uz jo per dideli demesi, uz jo tobuluma, gavau viska is jo ko norejau, ir tai mane pradejo erzinti. Bet mano planas pavyko, as sukeliau pavyda tam kuriam norejau.

Vel as su savimi, vel mastau ir galiausiai suprantu, jog meile jam, tam kuris negali buti mano, niekur neisnyko, jin tik buvo padeta i spintele kurios as kuri laika neatidarinejau. Bet stai as atidariau. Mes vel susitaikem, as vel laimynga, jis neturi kitos, o tuoj laikas kai mes vel susitiksime!

Stai as jau cia, zingsniuoju i sutarta vieta pamatyti jo. 10 minuciu....15....20... 1h....2h... truksta kantrybe, bet draugai juk cia, as ne viena, bet man pikta, sitiek laiko nesimatem ir jis dar drista veluoti!

-Ziurek! Tavo meile, - kazkas man susunka. As pazvelgiu i ta puse kur krenta mano draugu zvilgsnis.
-Taip tai jis !!!!! O dieve nualpsiu ! Reikia begti, bet ne negaliu begti, taigi tiek laiko kaip nemaciau, o dar draugai aplinkui, o be to juk as ji myliu! O jezau, jis artinasi, jau tuoj ! jis ziuri i mane!, - manyje tokia sumaistis, toks didelis jaudulys...

Ir stai jis jau cia, as ji apkabinu ir nepaleidziu, stovim ilgai, galiausiai as i ji pasiziuriu ir sakau:
-einam?
-palauk, - ir jis letai mane apsikabina per liemeni, ziuri man i akis, as drovi ir susigedus, is drovumo nuleidziu akis, nes jo zvilgsnis mane kiauriai permato, kai jis ziuri i mane jauciuosi tokia nuoga pries ji, ir stai jis jau buciuoja mano lupas. Ochhhhhhh kaip malonu, kaip gera, as tirpstu...mano svajone dabar pacioje kulminacijoje, tai taip nuostabu, jis cia vel su manimi, jis mane myli as myliu ji.
Vel romantika, pasimatymai, kol galiausiai viena diena, salia jo as sedziu, ziuriu ir galvoju:
-keista, kodel as tau nieko nebejauciu? Kodel tu manes nebetrauki, taip kaip rodos dar pries pora dienu miriau del taves?! Dabar tu visas mano, atsidaves, mylintis, zinau jog kitu nebeturi. Tu pasikeitei, tau nebereikia kitu, kogero tu manes nebedomini, - svarsciau as, - bet kaip taip gali buti, sitiek asaru isliejau, taip mylejau, o dabar nieko?!?!?!
Pradejau jo vengti, neatrasineti i sms. Jo draugai man persiuntineti jo zinutes, jog jei nebusiu jo, jis nusizudysias, tanakti:
-hm, blefuoja, nepasiduosiu... - galvojau as. - ryte iskarto jam parasysiu. - Tik atsikelus issiunciau zinute, pasiteirauti, kaip jis. Atrase, jog viskas lievai. Hm, jam rimtai blogai. Bet as juk sirdziai isakyti negaliu.
Galiausiai pasakiau jam jog viskas baigta, ta pati vakara draugu rate jau flirtavau su kitu, jis toks simpatiskas, paslaptingas, linksmas ir idomus, viskas tiesiog nuostabu. As vel laimynga, bet stai jau atejo laikas vel vaziuoti, toli toli. Staiga suzinau jog jis, mano ex jau pora su mano geriausia drauge. Mano sirdute suvirpejo, rodos lyg zeme isslydo is po koju, drauges nekaltinau, zinojau, jog jis tik zaidzia, ilgai nesvarscius pati jam parasau ir isitikinu, jog tai ka galvoju yra tikrai tiesa. Ir vis del to jis mane tebemyli yra taip kaip ir galvojau. Galiausiai jie issiskyre, ir vel ramybe mano sirdyje.

Kol viena diena nauja panele jo kelyje, as nesipriesinu, zinau jog jiems nieko nesigaus, jam niekad nesigauna! Praejo savaite, dvi, trys, menesis, sesi... Isbraukiu svajones ir teskiu paskutine gvva vilti pro langa, tegu skrenda sau savo keliais. Jis niekad nebebus mano. Netikiu, jog ji ta, bet jie laimyngi. Jie myli vienas kita. Jis ismoko nebeskaudinti, jis ismoko myleti, jis jai rupestingas, siltas, mylintis ir istikimas. As ji ismokinau. Gaila tai priklauso jau ne man.

Nors kartais is musu pokalbiu taip visiskai neatrodo. Nevengia jis minciu apie mus. Keista, jeigu myletu ja taip stipriai - neprisimintu tu akimirku kai mes buvom kartu, mesvajotu apie naujas, kurios bus ateity. Jau praejo metai, ir viskas jau praeity, jo neprisileidziu, nors ir kirba ten viduj kazkas, tai stiprus jausmas, kuri buvo begalo sunku uzrakinti i gilu rusi ir kartais jis sukelia audra, tuomet mano visas kunas selsta, rodos nualpsiu, kartais rodos spyna islus ir jis pabegs i laisve, o tam reikia tiek nedaug. As noriu ir nenoriu, nezadinkim jausmu, kuriems paaukojau savo naivuma, begales asaru, nervu, ir savo islieta krauja.

Ka jaucia jis, ar visa ka isgyvenom kartu jis jau pamirso. Anot jo pacio pirmoji meile nepamirstama - ji nemirsta. Ar jis teisus? manoji dar gyva, uzrakinta, del nezinomybes, baimes ir principu. Idoku kaip laikosi jojo.

Ir vis del to neneigsiu, as pasiilgau. As myliu.

sewjuzz;D, 31
Druskininkai, Lietuva

graskebraske, 42
Panevėžys, Lietuva