Mergaite ir Berniukas :) {Part2}

Siek tiek ilgesne nei pirmoji dalis :)


- Netempk manęs šitaip,- nusijuokė mergaitė.

- Sutarta,- sukikeno berniukas.

Draugai nuėjo prie Ingutės ir Richiuko namų. Berniukas pasistiebė iki skambučio ir šiaip ne taip jį paspaudė. Duris atidarė keistas aukštas vyriškis. Draugai pirmą kartą gyvenime matė tokį didžiulį ir šiek tiek įtartiną vyrą. Tai tikrai nebuvo Ingutės tėtis.

- Atsiprašau, galite pakviesti Ingutę?,- pasakė nedrąsiai mažytis berniukas.

- Kokią dar Ingą? Čia tokia nebegyvena.

- Kaip tai?

- Dink mažiau iš čia, nematai kad čia ne jos namai.

Berniukas išplėtė akis ir griebęs mergaitę už rankos nusitempė kuo toliau nuo šitų namų.

- Man tai nepatinka,- susiraukė berniukas.

- Kas nepatinka?,- truputi nesigaudė mergaitė.

- Kad Ingutės čia nėra... Nejau ji išsikraustė?,- berniuko akyse pasirodė ašaros.

- Šš neverk viskas bus gerai,- liūdnu veideliu pažiūrėjo mergaitė į berniuką.

Chrisiuko lūpa pradėjo tvinkčioti ir iš jo akių pasipylė ašarų upelis. Giedrutė priėjo ir apkabino savo draugą, tačiau jis nesiliovė verkęs.

- Nagi baik, aš žinau, kad labai sunku dabar jos netekti, bet galbūt ji tik persikraustė į kitą namą, pas mamytės draugę ir greitai grįš...,- kalbėjo mergaitė, vis dar apkabinus Chrisiuką.

- Na gerai neverksiu dėl tavęs,- nusišluostė ašaras berniukas.

- Šaunuolis, nagi eime pasėdėsim prie mūsų medžio,- pasiūlė Giedrutė.

- Bėgam,- nusijuokė Chrisiukas ir pasileido į kojas.

Vaikai po keletos minučių jau buvo prie savo gražaus medžio. Berniukas paėmė mergaitės ranką ir pasitupdė ją tarp savo kojų. (nesupraskit klaidingai ;D) Švelniai ją priglaudė prie savo krūtinės ir tarė:

- Ech kaip man smagu būti su tavimi..

Mergaitė nuraudo ir kaip visada nieko neatsakė. Tik prisiglaudė prie berniuko krūtinės dar labiau ir stebėjo saulėlydi. Jie abu nepastebėjo kaip greitai praėjo diena, kartu jiems buvo taip smagu dūkti, o vakare ramiai sėdėti ir aptarinėti tai ką nuveikė per visą dieną. Ši diena taip pat nebuvo išimtis jiems.. Jie kalbėjosi kol sutemo ir jau buvo laikas eiti namo.

- Na štai ir vėl gausim išsiskirti,- nuliūdo berniukas.

- Tu neliūdėk, rytoj vėl susitiksim ir eisim pasivaikščiot.. Žinai ką? Pagalvojau juk dabar vasarą kodėl mums bent truputį nepasipliuškenus vandenyje.

- O Drauguže tu tikras genijus,- nusijuokė Chrisiukas.

- Žinau ištvirkėliuk žinau.

- Na ką laikas man jau eiti,- tarė berniukas, pakštelėjo į skruostą ir nubėgo link savo namų.

Vos mergaitė dingo už namo durų Chrisiukas sulėtino žingsnį ir pradėjo eiti palengva. Jam nereikėjo toli eiti, tik pereiti į kitą gatvės pusę.. Berniukas apsižvalgė ar nėra mašinų ir jau stovėjo gatvės viduryje, kai staiga iš kažkokio kampo didžiuliu greičiu parlėkė mašina ir kraupiai partrenkė Chrisiuką. Giedrutė movėsi šlepetes kai išgirdo mašinos stabdžių cypimą, ji pažvelgė per langą ir pamatė kad jos Draugas guli ant žemės dideliame kraujo klane. Mergaitė nieko nesakius išbėgo į lauką. Ji pribėgo prie Chrisiuko ir paėmė jo gležną rankytę.

- Chrisiuk!!!,- klykė mergaitė.

- Nusiramink, jis nemirė,- ramiai pasakė kažkoks vyriškis.

- Kaip jūs galit būti toks ramus kai partrenkė mažą berniuką!!! Aš negaliu tokia būti!!!,- sucypė mergaitę, tačiau ją atitraukė jos brolis ir nusinešė į namus.

Mergaitė dar ilgą laiką draskėsi ir norėjo ištrūkti iš brolio glėbio, tačiau buvo per silpna. Vaikinas įsinešė ją į namus ir nunešė į jos kambarį.

- Nusiramink sesute, jam viskas bus gerai,- tarė liūdnai brolis.

Ji pribėgo ir stipriai jį apkabino.

- Aš bijau prarasti jį.. Labai myliu kaip draugą ir tu tai žinai...

- Neverk mažyt, viskas tikrai bus gerai.. Rytoj nuvešiu tave į ligoninę galėsi jį aplankyti..

- Bet aš noriu dabar viską sužinoti...

- Dabar jį išvežė į ligoninę ir gelbės jo gyvybę. Pasistenk nusiraminti ir neverkti, žinau kiek jis tau reiškia, bet tavo ašarytės nieko dabar nepadės.

Brolis pakėlė savo sesutę ir paguldęs ją į lovą, atsisėdęs glostė jos galvyte. Mergaitė dar ilgai verkė, tačiau net nepajuto kaip užmigo... Tuomet jis pabučiavo sesutę į žandą ir užvėrė duris...