S t a i g m e n o s.(Dvynukės)

-Amanda!Greičiau.Jau mus išvarys.
-Palauk,noriu jam kai ką įteikti.
Aš padaviau savo vaikinui laiškelį.Tikiuosi,kad sugebės perskaityti.Tada pagriebusi rankinę,išdūmiau iš ligoninės.Įsėdau į prabangų ''Mersedesą'' ir nuvykau namo,dar prieš tai išlaipinau savo draugę prie jos namų.Bevažiuodama išgirdau savo telefono skambutį.Kas gi čia gali būti?Pakėliau akis nuo telefono.Raudonas šviesoforo signalas.Puiku...į rankas paėmiau ''Samsung'' mobilų.Ekrane švietė mamos vardas.Atsiliepiau.
-Amanda,mieloji,atvažiuok pas mus.Turiu gerą naujieną.
Kodėl ji to nepasakė ankščiau?Juk tėvai netoli mano draugės gyvena.Apsisukau ir nuvažiavau Pergono gatve.Privažiavusi tėvų namus,išlipau.Pasitaisiau savo mėgstamą oranžinę maikutę ir pabeldžiau į duris.Atsidarė mama.Ji pakvietė mane vidun.Negreitai išvydau merginą,tokią pačią kaip aš,tik su mėlyna maikute.Nejau jie sukonstravo robotą?
-Dukrele,man be galo malonu tau pranešti,kad čia tavo dvynė sesuo.
-Ką?-surikau ir netyčia išmečiau puodelį su arbata,kurį laikiau rankose.Na,ši diena ne iš gerųjų.
Mergina,kurios vardo nežinau,man juokingai išsiviepė.Nesusilaikiau nesijuokusi.Mano nuotaika pasitaisė.Tačiau tėvai ir ji buvo labai rimti.Sesuo prisistatė:
-Labas,Amanda,aš Nomeda,-juokingas vardas,m?-Man metų tiek kiek tau (17) ir kol kas gyvenu Abradose.
-Kodėl ne čia?-nerūpestingai paklausiau.
-Todėl,kad mano vaikinas gyvena Abradose,o aš jo negaliu palikti.Kadangi,jis visą šią savaitę dirbs,turiu šansų čia pasilikti.Juk tu nepriešarauji,ką,sesut?
-Aš ne sesutė.Aš Amanda,ir nekenčiu kai manęs nevadina vardu.
-Atleisk,juk tavęs nepažįstu.
Tėtis piktai mane nužiūrėjo ir pašnibždėjo:
-Ji už tave vyresnė 6 minutėmis.
-Tai minutėmis.Man nerūpi,tegul mane vadina sesute Amanda,arba tiesiog Amanda.
Nusprendžiau pas tėvus pernakvoti,nes lauke jau mėnulis švietė ir dar smarkokai lijo.Nepakęsiu,jei teks su Nomeda miegot.Užlipau į savo buvusį kambarį.Atidariusi senus duris,apsižvalgiau.Viskas buvo dulkėta ir sena.Mano akys nukrypo tai ten,tai šen.Bet labiausiai jos užkliuvo už senos skrynelės,esančia po lova.Patyliukais priėjau prie jos ir ištraukiau.Perbraukiau pirštu per skrynią ir pakišau pirštą sau po nosimi.Labai dulkėta.Jaučiu jį turiu nuo neatmenamų laikų.Atidariusi pamačiau daugybę laiškų ir atvirukų.Kai kurie buvo pasenę ir suplėšyti.Netikėtai pastebėjau,kad iš visų laiškų,apačioj,kyšo nuotrauka.Išsitraukiau.Joje buvome mes.Aš ir Nomeda.Mes atrodėm kaip kokių 10 metų.Kaip gali būti,jog aš jos nepamenu,o ji manęs?Gal mano tėvai burtininkai ir mums ištrynė atmintis?Gal Nomeda ne tokia,kaip aš manau?Ne bjauri,mandagi...reikia tik ją labiau pažinti.Laiškų raštai net ne mano,todėl supratau,kad čia Nomedos.Išgirdau švelnų balsą,kuris maloniai pasiekė ausis ir aš noriai atsisukau.tarpdury stovėjo ji ir kalbėjo:
-Tu radai mūsų nuotrauką.Miela,ar ne?Laiškai mano,neskaityk.Labai slaptinga.
-Juk tu apie mane nerašai,m?-smalsiai paklausiau.
-Kai kuriuose laiškuose,-nusišypsojo.
Aš neprieštaravau.Jei aks bus neteisingai,tai ji manęs vis tiek nepažįsta.
-Tai čia bus tavo kambarys?
-Ne,Amanda,mūsų abiejų.
-Juk čia tik viena lova.Nenoriu,kad abi dalintumėmės.
-Ir nereikia.Aš miegosiu ant grindų.
Keistai į ją pažvelgiau,bet šiaip ar taip išspaudžiau šypseną.Skrynią įkišau atgal po lova ir atsidususi griuvau ant lovos.Šiandien diena tikrai ne iš gerųjų...