don't remember meAr as gyvenu? Stai kur tikras klausimas. Maniau, kad ne. Kyla klausimas kodel?
Atsakymas paprastas. Nera zmogaus salia. Kuriuo galetum pasitiket, kuri galetum
mylet. Esi tik tu ir tavo skausmas. O tas skausmas sirdyje, tave kankina, tave
vercia jaustis blogai. Tave vercia daryti kvailystes. As pries ji negaliu
atsilaikyt. Jis stipresnis uz mane. Jis pamazu uzvaldo mane. Taip pat kaip ir tu
mane uzvaldei, taip pat kaip myliu tave. Taip jis mane naikina. O dar tie
zodziai galvoja:”Viskas baigta”. Jie prisideda ir mane dar labiau kankina. O
prisiminimai… Jie manes nepalieka ramybej. Jums malonu mane matyt tokia
silpna, palauziama. As tokia ir nieko cia nepakeisi. Man taip norisi viska
uzbaigta. Bet ka cia uzbaigt? Ar yra ka? Deja near, o ar buvo? Taip… Turejau
gyvenima, bet jis dingo. Pavogei tu ji. Atejes ir uzvaldes mane savo nuostabia
sypsena, savo meilumu. Pavogei mano sirdute. O as prasiau ja saugot. O ka tu
padarei? Paemiai ir ja paniekinai, ja ismetei, paprasciausiai ismetei. Taip kaip
zmones ismeta nereikalingus daiktus. Taip tu ismetei mano sirdute. Bet pirmiau
tu su ja pazzaidei, patiko? Man ne. Man skaudejo, as rekiau. Tu girdejai? Taip,
girdejai ir dar labiau mane kankinai. Tu kankini mane ir dabar. Sveikinu tau
puikiai sekasi. Smagu tau, dziaukis. O as einu pasitikt mirti, savo likimo
drauges. DON’T REMEMBER ME…
|