*10* Mėgstu gyvenimą, nes čia yra ką vekti.

Aš laimiu,prieš gyvenimą,prieš bėdas,prieš nusmukimą žemyn,aš keliu nosį aukštyn ir žengiu pirmyn.
Gal perdaug bandau gyvenimui įrodyti,jog aš stipresnė,nei atrodo iš tiesų.
Bet aš žinau savo vertę,žinau kada tikrai galiu išverkti visas savo bėdas jas sukaupus savyje,žinau,kad aš visada viską galiu ištverti.
Ne gyvenimas mane moko,o aš mokau jį,mokau koks jis turėtų būti man,išdėstau ir suklostau norima linkme,norimu greičiu.
Tarp juodos ir baltos aš randu spalvų,kurios žadina mano apetitą gyvenimui.
Turiu iš mažų dalelyčių sudėliotus sparnus,kurie mane kelia į dangų,kurie neleidžia nusistovėti vietoje,tas daleles aš vadinu draugais,ne betkokiais eiliniais,bet DRAUGAIS.
Kad ir kaip bebūtų sunku,man patinka šypsotis,nekenčiu kaip manęs gailisi,mane guodžia ar tiesiog mano,jog esu iš tų silpnų paauglių,kurios tik ir galvoja,kad tik jom būna sunku ir nemato kitų aplinkinių.Tiesiog gal ta šypsena net įsiuta į mano širdį.
Mėgstu būti gyvenimui arogantiška kale,kuri pašaipiai žiūri tiesiai bėdoms į akis,neturėdama jokių sunkumu ir besistengdama jas išspręst.
Gyvenimas mano ,kaip juodas šokoladas,aš jį mėgstu,bet perdaug jo gavus nuo jo pradeda pykinti.
Paprasčiausiai visas tas mano JUODAS mėnuo,kuris turėjo lygiai 31 dieną su kažkiek valandų-pasitraukė.Aš juk sakiau,kad jis pralaimės,laimiu šioje kovoje aš.
Paprasčiausiai reikėjo išreikšti vienu žodžiu savo būsena,aš negalėjau,pritrūko žodžių,aš ir pati nesupratau.
Nors ir lietus dabar yra pavogęs iš mūsų saule,bet aš bandysiu būti kažkieno saule,bandysiu šviesti,maloninti ir šilditi savo vidumi.Bet aš turiu savo dangų,turiu galimybę būti kažkieno saule.Netaip lengva,kaip galvojau ja būti,bet aš stengiuos.
O ir šeip aš nemanau,kad kada buvau praradus prasmę gyvenime,ji visada man švietė it saulė,ji mane vedė į ritojų,aš paika kvailelė tikinti,kad rytojus bus geresnis,bet argi netaip daug lengviau gyventi?Man taip,nežinau kaip jums.
Aš mėgstu gyvenimą,kaip vasarą šaltus ledus ir karštą dieną -šaltą limonadą.
Mėgstu jūsų šypsenas ir prisiekiu neapkenčiu surūgusių veidų.Bent ,jei negalit ar neturit šypsotis kam,nusišypsokit sau.Juk DIEVAŽI viskas kadanors baigiasi,baigėsi ir man.
Viskas įgauna praeities statusą mano gyevnime,o ir bandau su tuo susitaikyti.
Ir šeip,atleiskit,jei kada būnu pikta ar negaliu nusišypsoti,nesu malonu ar tiesiog aš tyliu,bet kartais ir aš,netik visi kiti turi kažko kad neramina širdies,tiesiog aš pati,esu pripratus taip,jog pati visada išsprendžiu savo bėdas,kad ir kokias jas beturėčiau.
Nes aš, esu aš.
Whatever, pagaliau nusišypsau Tau,gyvenime.

Gerduciss, 32
Kaunas, Lietuva