*3* AkimirkaUžsimerkiu - atsimerkiu.
Įkvėpiu gaivaus vasaros oro.
Pažvelgiu į tą žydrą žydrą dangų, maži balti debesėliai sudaro
įvairias formas.
Taip gera juo stebėt išsitiesus ant žalios, kvepiančios žolės ir tiesiog
apie nieką negalvot.
Tyla ir ramybė.
Tik aš ir mane supanti gamta.
Mėgaujantis šia nuostabia akimirka, bandau prisimint kaip viskas čia buvo
prieš metus.
Mes tada buvom tokie laimingi, suradę vienas kitą.
Ir į šia, širdžiai miela sodybą atvykome pailsėt, pailsėt nuo miesto
triūkšmo, pasidžiaugt vienas kitu.
Mes tiesiog mėgavomes kiekviena akimirka, kartu naktimis po atviru dangumu
skaičiavome žvaigždes, o paryčiais brisdavome į dar šaltuku dvelkiantį
ežerą. Dienomis lepindavomes saulės spinduliais, o niūresnėmis dienomis
džiaugėmes šiltu, vasarišku lietumi.
Taip, mes mokėjome džiaugtis kiekviena smulkmena, kiekviena akimirka.
Dabar šitomis akimirkomis aš mėgaujuosi viena, prisimindama Tavo šypseną ir
tas mėlynas akis kaip dangaus žydrynė.
Besimėgaujant šia saulėta diena, mano ramybę sudrumstė automobilio
burzgimas.
Lėtai pakeliu galvą nuo žemės, atsisuku ir pamatau Tave!
Taip, Tave!
Prieini, nusišypsai, tik taip kaip Tu moki.
Užsimerkiu - “tai tik mano sapnas”, - mintyse bandau nuraminti save.
Atsimerkiu - bet Tu stovi štai prieš mane ir šypsaisi.
- Daugiau niekada Tavęs nepaliksiu, - ištari ramiai švelniu balsu.
- Šiandien graži diena, - tyliai tariu.
- Kaip ir tada. Kai tu esi šalia, nesvarbu kokia diena bebūtų.
- Aš žinau, tai netruks amžinai, tačiau dabar, šia akimirka Tu ir vėl esi
šalia..
Gaila, kad tai tik sapnas...
|