*2* Dabar mes galime gyventi.... ir tąkart, laikrodžio simfonijos akordų užliūliuoti jie paskandino
židinio liepsnoje visas dužusias, bedūžtančias ar dar besiruošiančias
sudužti mintis.
Tartum nusimetę sparnus drugiai, neramiai žvelgdami į šviesą virpančiose
rankose gniaužė taures ir giliais atodūsiais bandė nuraminti
įsismarkuojančias širdis.
Juk taip buvo išsiilgę vienas kito.
Tačiau per ilgai lauktas ir per daug stebuklingas jiems buvo šis vakaras.
Dar nė vienas žodis neprasprūdo pro jų lūpas.
Tik spengiančią tylą kartais perkirsdavo švelnus vėjo krizenimas...
Simfonija vilnijo ir vilnijo, kol galiausiai jis padėjo nepaliestą taurę ant
žemės ir paėmė jos ranką.
Nejudėdama ji žvelgė į pradėjusią plaikstytis ugnį.
Jis pirštais lengvai perbraukė jai per skruostą.
Tą pačią akimirką ji užsimerkė ir giliai atsiduso.
Jis žvelgė į jos vis dar glotnų veidą - išpaišytą mažais ilgesio,
skausmo ir liūdesio brūkšneliais.
Už kiekvieną ruoželį kaltindamas save, juk žinojo, kad ji niekuomet jo
neteis.
Jis kilstelėjo susipynusias rankas aukštyn ir priglaudė savas lūpas prie jos
rankos.
- Myliu tave.. - sušnabždėjo jis ir padėjo galvą jai ant kelių.
Ji grakščiai kilstelėjo kitą ranką ir paskandino pirštus jo plaukuose, o
pro užmerktus vokus išsirito ašaros.
- Myliu tave.. - pakartojo jis.
- Myliu iš visos širdies.
Tu mano gyvenimas.
Be tavęs aš negaliu kvėpuoti, negaliu matyti..
Atrodo, iš krūtinės iššoks širdis ir atbėgs į tavo glėbį..
Net kiekviena sekundė be tavęs virsta valanda..
Be tavęs gyvenimas tampa tamsus, neužpildytas, tuščias..
Jame nebebūna spalvų, nebematau prasmės, nebesurandu tikslo..
Rodos, net siela mane palieka. Tampu kūnu, persmelktu skausmo.
Jaučiu, kaip kiekviena mano ląstelė ilgisi tavęs, kaip trokšta, kad būtum
šalia.. Visada.
Kiekvieną minutę, sekundę ar net akimirksnį..
Tu man esi kaip oras, kaip saulė, kaip šviesa ar kaip žemė augalui; kaip
gėlas vanduo troškuliui numalšinti.
Negaliu be tavęs..
Negaliu..
Kaip nesupratau to anksčiau..
Aš nesijaučiu laisvas, nesijaučiu..
- Ššš.. - pridėjusi pirštą sau prie lūpų tarė ji.
- Myliu tave.
Juk žinai tą.
Dabar mes jau čia kartu.
Dabar mes jau galime gyventi..
Turime užmiršti viską, kas buvo.
Tik, prašau, nekaltink savęs.
Tu - jaunas.
Tau reikia patyrimo..
Žinojau, kad taip bus..
Kad tu kada nors išeisi, tad nelaikiau tavęs.
Tačiau bijojau vieno, kad negrįši.
Kad paliksi mane.
Kad rasi jaunesnę, gražiasnę už mane..
Kad pasiliksi su ja.
Tačiau labai tave myliu, tad ir dar kartą laukčiau sugrįžtant.
Ir visiškai nesvarbu, kiek randų atsiras mano širdyje, jei tik po to tave
turėsiu..
- Maže mano, niekada daugiau tavęs nepaliksiu..
Niekada nebeleisiu, kad tau skaudėtų.
Juk dabar aš žinau, koks tas skausmas..
Jis nepakeliamas..
Ir man visiškai nesvarbu, kad tu keliais menesiais už mane vyresnė ir už
Tave gražiesnių nėra.
Tiek vidum, tiek išore.
Bet mes visuomet lygūs: mes augame abu kartu, mes senstame abu vienodai..
- Vadinasi iš tiesų mane myli.. - tarė ji ir pasilenkusi pabučiavo jo
kaktą. Nugalėjęs ilgesys kilstelėjo jo galvą aukštyn ir lūpomis susirado
jos skruostus, akių vokus, surinko kiekvieną užsilikusią ašarėlę.
Jis priglaudė savas lūpas prie josios.
Pajuto kaip suvirpėjo jos lūpų kampučiai, rankos apsivijo jo kaklą.
Jis apkabino jos liemenį ir stipriai stipriai prispaudė prie savęs..
Širdyje žinojo - nebepaleis jos daugiau niekad.
|