Tu esi gyvenimas.

Tu buvai visas mano gyvenimas. Mano ateitis. Mano didysis gyvenimo planas. Tiek akimirkų laikiau Tave savo rankose ir tikėjuo tuo, kas neįmanoma. Šnabždėjau tau meilės žodžius. Buvau tavo vergė, tavasis ištikimasis šuo, atnešantis šlepetes prie kojų. Aš galėjau išplėšti savo širdį ir ją atiduoti Tau. Visada šventai tikėjau, kad Tu to vertas. Ir dabar tikiu. Tu vienintelis ir unikalus. Tu mano meilės tvirtovė, į kurią man uždrausta įeiti. Tu tas uždraustas vaisius, kurio aš ragavau, bet jis duodamas tik kartą. Tu uostas, tik mano laivas nuskendo, atsitrenkęs į Ją...
Ji tavo tvirtovė, kurią tu saugai ir tik Ji turi teisę valgyti Tavo vaisių. Jis Jai neuždraustas. Myliu Tave. Tu – MUS. Ją labiau. Mūsų pasaka jau baigėsi, bet ji bus amžina, kad ir ką Tu darytum ar galvotum, aš visada būsiu šalia ne su sugadinta, nevykusia pabaiga, o su gilia, neišmatuojama nežinomybe. Tu statysi savąją gyvenimo pasaką. Aš tikiu, kad ji bus su laiminga pabaiga, ir Tu niekada nesigailėsi, kad užtrenkei tvirtovės duris man prieš akis. Aš būsiu Tavo angelas sargas, aš būsiu Tavo paguoda, Tavo išdavystė. Tik jau ne čia ir ne dabar, o kažkur ir kada nors, tik ne šiame gyvenime. Kad ir ką aš bedaryčiau ar begalvočiau... Tave aš mylėsiu labiau, Tavęs aš norėsiu labiau, Tavimi tikėsiu labiau. Tik jau ne čia ir ne dabar, o kažkur ir kada nors. Aš liksiu čia. Leisiu taisyti mano dužusį laivą. Sluoksnį po sluoksnio jį taisys vis kitas meistras. Vis kitas valys mano denį. Vis kitas kels bures. Aplankysiu aš daug pasaulio uostų. Užgrobsiu daug pasaulio laivų, kuriuos vėliau nuskandinsiu aukodama Tau. Valgysiu uždraustuosius vaisius ir griausiu tvirtoves, kol vieną gražią dieną užklysiu į Tavąjį uostą, kuriame nebus nė bangelės, jis bus gražus ir išpuoselėtas.
Tu jau nebepažinsi manęs – mano laivas bus purvinas ir bjaurus, tik Tu to nematysi, Tau jis atrodys niekuo neišsiskiriantis, paprastas ir tvarkingas. Tuomet aš ir Tu tapsime Mes. Vienas žodis ir Tu atsiminsi viską, ko niekada ir nebuvai pamiršęs. Tu maldausi mane užeiti į savąją tvirtovę, Tu maitinsi mane iš savo rankų. Tu velniškai norėsi atsukti laiką atgal. Tu plausi nuo manęs visas mano nuodėmes ir atgailausi dėl savosios. Aš Tave Dievinsiu, o Tu mane Garbinsi. Mes tapsime Dievais. Laikas sustos. Tačiau ne čia ir ne dabar, o kažkur ir kada nors, tik ne šiame gyvenime, nes nieko be pasekmių nebūna... P.S. Vis kitas taisys mano laivą, vis kitas kels mano bures, o aš būsiu tavo nesugadinta pasaka.

katytea98, 15
Radviliškis, Lietuva