..........

Ji akimis lydėjo jį ir atmintin staiga viskas sugrįžo, kiekvienas prisilietimas ir bučinys, ji atsiminė kaip jie juokais mušdamiesi, pirmą kartą pasibučiavo ir nuo tada nebepaleido vienas kito, iki šiol... Prisiminė kaip kartu kvailiojo vasarą ežere ir žiemą baltose pusnyse, jai prieš akis stovėjo jis, besišypsantis ir mojantis jai iš tolo, kaip taip darė kiekvieną rytą, stovėdamas rudens ryto šaltyje prieš mokyklą, laukdamas kol ji pasirodys ir praskaidrins jam dieną, viskas buvo taip tikroviška ir realu, jog akimirką mergina pamanė, kad tai išties vėl vyksta, bet tik vieną akimirką ją apleido tikrovė...
Jis tolo ir tolo, net neatsigręžė, net nepamojo ir net nenusišypsojo, ėjo sparčiai, nesidairydamas į šonus, o ji... Ji tyliai pravirko, štai jos gyvenimo meilė tolsta tolyn ir tolyn, ar dar kada nors jį pamatys? Vargu... O kodėl, Dieve, kodėl, kažką sujungęs, turi išskirti?.. Kadangi mergina buvo auklėta kaip krikščionė, tuoj pat susizgribo, jog burnoti prieš Dievą negražu, bet kam dabar tai rūpi? Velniai griebtų, kam? Va, eina vaikinas, kuris kumštyje gniauždamas jos širdį tolstą į nežinią, o ji, kvailelė, dar tikisi jį kada nors išvysti...
Tądien ruduo buvo, šaltas ir žvarbus, lapai sukdamiesi ratu leidosi žemyn, nuklodami gatves. Baltas šalikas plaikstėsi jai į veidą, lyg bausdamas ją už tai, kad pati esanti kalta dėl šiandienos, dėl viso likusio siaubingo gyvenimo, be jo... Ne gana to, prapliupo lietus, jis irgi verkė kartu, šaltomis kaip ledas ašaromis, o vaikinas jau pasuko už kampo, reikėtų vytis, tikriausiai, bet... Et, nors kartą gyvenime ji pasielgė spontaniškai ir ėmė vytis jį, šis atsisuko, nužvelgė ją lediniu žvilgsniu, kuris pribloškė ir sutraiškė jos sielą, neatlaikė ji ir griuvo ant žemės, atiduodama jai savo sielvartą, paskui pakėlė galvą ir paskutinį sykį gyvenime palydėjo jį akimis...

vitalijusd, 38
Vilnius, Lietuva