Paskutini syki...Labas, Pasauli! Tada gimęs surikau nesuprantama kūdikių kalba. Sudie,
Pasauli! Sakau dabar, praėjus 16 metų po pasisveikinimo...
Pastaruoju metu nebeišsikapanoju iš nevilties liūno, kas dėl to kaltas?..
Gal ir Brigita, palikusi mane kaip pirštą šiame pasaulyje... Bet žinot, aš
jos nekaltinu, turbūt, jau seniai turėjau išeiti, o tai buvo kaip... paskata?
Taip, tikriausiai... Turiu kelias valandas, kol namo grįš mama ir ras
nebegyvą mane, iki tol galiu, ne, privalau apgalvoti kiekvieną gerą savo
gyvenimo akimirką ... Ar daug jų buvo? Kažin... Brigita – štai laimės
vardas, amžiams turėtų būti ištrintas iš mano žodyno... Viskas
prarasta... Ir kodėl? Už ką? Turbūt, nesugebėjau jai suteikti laisvės ir
gerovės, kurios ji nusipelnė, mano akių šviesa, mano gyvenimo prasmė
(kurios nebeliko), mano angelas sargas dingo...
Pats kaltas, žioply!- pamaniau ir spyriau sau į blauzdą.
Skausmas persmelė koją… Pravirkau, koks vis dėlto jautruolis esu, bet tai
jau nebesvarbu… Kelios minutės ir būsiu išbrauktas iš gyvųjų sąrašo…
Pats išsibrauksiu, nes niekas kitas to nepadarys, o būtų daug mieliau mirti
Brigitos rankose šią naktį, tokią velniškai gražią, pasipuošusia
žvaigždėtu apsiaustu, dvelkiančia ramybe ir gaivia vėsa…
Kiek girdėjau, dauguma savižudžių parašo laiškus artimiesiems, padarysiu
tai ir aš, kažin kas gausis?..
Mama,
Gyvenimas man nebe mielas, prašau nepyk ir suprask mane, ir susimildama
neverk… Ką čia dar parašius? Nekaltink dėl šio įvykio savęs, niekas
čia nekaltas… Ir, mamyt, aš tave myliu… Prižadu laiminti tave, jei
pateksiu į dangų, nors, tikriausiai, spirgėsiu pragare?.. Šiaip ar taip,
prieš mirtį pasimelsiu už tave, pažadu!
Iki pasimatymo, Mamyte
Edvardas
Negalėjau neatsisveikinti ir su Brigita...
Mieloji Brigita,
Šiandien aš išeinu, manau taip bus geriau mums abiems, tiesa?.. Prieš
mirtį, noriu padėkoti už kiekvieną kartu praleistą dieną, už kiekvieną
bučinį ir prisilietimą, jei kas ne taip buvo, atleisk ir nepyk... Žinau, kad
retai tai sakydavau, gan per retai, tad sakau išeidamas – aš Tave myliu!
Linkiu Tau visko, kas geriausia, visko, ko negalėjau Tau duoti, atleisk…
Nepamiršk, niekada nedrįsk pamiršti, jog esi pats nuostabiausias Dievo
kūrinys…
Nekantriai lauksiu kada ir tu atkaksi pas mane…
Iki pasimatymo,
Edvardas.
Na, štai, viską šiame pasaulyje jau išsakiau, nebėra prasmės toliau
gaišti laiką, juolab, kad jis greit bėga, greitai mamai baigsis darbas, o
tada...
Svarsčiau kaip užbaigti savo žemiškąją kelionę ir nusprendžiau, rėžti
peilį į širdį, lygiai taip pat kaip Kupidono strėlė perrėžė ją tądien
kai pirmą kartą pamačiau Brigitą... Taigi pasiėmiau peilį, atsiklaupiau ir
sukalbėjau maldą:
- Dieve, ačiū Tau už viską, ką dėl manęs ir man brangių žmonių
padarei, nieko sau neprašysiu, noriu, kad suteiktum didžiausią laimę manajai
Brigitai, taip pat daug sveikatos ir laimės jai, meldžiu Dieve. Neapleisk ir
mamos, tegul ji pagaliau įgyvendina savo svajones, be manęs jas jai bus
lengviau pasiekti, ačiū Dieve, už gyvenimą, nors jis ir nebuvo labai geras,
o dabar, meldžiu, atleisk už viską, kuo Tau nusidėjau ir priimk mane...
Aštrus peilis pervėrė mano krūtinę, sužiaugčiojau ir kritau ant grindų,
paskutiniu atodūsiu ištariau:
- Myliu...
Mano akys užsimerkė ir kūną apleido gyvybė...
|
Žinutės [1] |
Dienoraštis |
Anketos |
Kalendorius |
Paveiksliukai |
Pranešimai |
Profilis |
Pakvietmiai
