Parašė: Roger Dean Kiser
Kartą našlaičių prieglaudoje gyveno mažas berniukas. Jis visuomet svajodavo
pakilti į orą ir skristi kaip paukštis. Berniukas niekaip negalėjo suprasti,
kodėl negali ir nepajėgia skristi…
Zoologijos sode būdavo daug didesnių paukščių negu jis, kurie galėjo
skristi.
- Kodėl negaliu aš? - jo vis neapleisdavo panašūs klausimai ir jis
stebėdavosi. - Ar kas nors blogai su manimi?
Tame pačiame mieste, tik ne našlaičių prieglaudoje, gyveno ir kitas
berniukas. Luošas. Jis visuomet svajodavo pakilti ir vaikščioti, bėgioti
kaip kiti maži berniukai ir mergaitės.
- Kodėl negaliu būti kaip jie? - jis galvodavo.
Vieną dieną mažasis našlaitis, kuris norėjo skristi kaip paukštis, pabėgo
iš našlaičių prieglaudos. Jis keliavo prie parko, kur pamatė mažą
berniuką, kuris ne vaikščiojo ir ne bėgiojo kaip kiti vaikai, bet sėdėjo
vienas smėlio dėžėje. Jis pribėgo prie berniuko ir paklausė, ar jis kada
norėjo skristi kaip paukštis.
- Ne, - atsakė šis, - bet, aš manau, kad tai būtų kaip vaikščiojimas ar
bėgiojimas.
- Tai… labai liūdna, - pasakė mažasis berniukas, norėjęs skristi. Jis
nebežinojo ką pridurti ir tepaklausė berniuko, sėdinčio smėlio dėžėje.
- Kaip manai, ar mes galėtume būti draugais?
- Žinoma, - sutiko mažasis.
Mažieji berniukai žaisdavo valandų valandas. Jie statė smėlio pilis ir
mėgindavo išgauti kuo juokingesnius garsus lūpomis. Garsus, nuo kurių jie
stipriai ir ilgai juokdavosi. Tuomet vargšelio berniuko tėtis ateidavo su
vežimėliu pasiimti sūnaus. Berniukas, kuris norėjo skristi, kartą pribėgo
prie to berniuko tėčio ir pašnibždėjo jam kažką į ausį.
- Tai būtų puiku, - atsakė jam vyras.
Tuomet berniukas pribėgo prie savo naujojo draugo ir pasakė:
- Tu esi mano vienintelis draugas… Žinai, aš norėčiau turėti tokią
galią, kad galėčiau padėti tau pakilti ir eiti kaip kiti maži berniukai ir
mergaitės. Bet aš negaliu. Tačiau yra šis tas, ką aš galiu padaryti dėl
tavęs.
Mažasis našlaitis apsisuko aplink save ir liepė savo naujajam draugui
įsikibti jam į nugarą. Jis pradėjo bėgti per žolę. Bėgo vis greičiau ir
greičiau, saugodamas berniuką ant nugaros. Jis vis bėgo per parką greičiau
ir stipriau. Bėgo vis stipriau, apkraudamas savo kojas sunkiu darbu. Netrukus
per abiejų berniukų veidus prašvilpė vėjas. Mažojo berniuko tėtis
pradėjo verkti, stebėdamas savo mažąjį vargšelį sūnų, plasnojantį
rankomis aukščiau ir žemiau ore, vis šūkaujantį:
- Aš skrendu, tėti. Aš skrendu!
Žinutės [1] |
Dienoraštis |
Anketos |
Kalendorius |
Paveiksliukai |
Pranešimai |
Profilis |
Pakvietmiai
