.....ar tai buvo noras, ar realybe...

Man jis mirė tada, kai buvo ištarti lemtingi žodžiai...Mylėjau, o gal tik galvojau,kad myliu... O gal tik norėdama save įtikinti, kasdien kartojau, kad jį palaidojau su visais jausmais ir svajonėm? Tas jausmas... Ilgesys su visais prisiminimais, vertė mane kiekvieną minutę galvoti apie jį... Išėjau, galvojau pamiršiu... Išėjau nors širdy vis dar degė mažytė meilės liepsna... Žinojau, kad greitai jo nepamiršiu, nes tuo metu jis buvo mano gyvenimas, viltis ir laimė. Žinodama, kad jį matysiu vos ne kasdien, ramindavau save niekindama jį. Nors tai nepadėjo. Begalvojant apie jį užplūsdavo šiltų, gražių prisiminimų banga... O po to gal ir pasispyriodama, nuklysdavau praeitin...
Vasara, kiekviena diena, valanda ir minutė paliko neišdildomų įspudžių...
Turėjau eiti namo. Neišėjau, nes jis mane laikė. žinojau, kad privalau kuo greičiau išeiti, nes manęs laukė... Tačiau visa širdimi norėjau pasilikti čia. Tik mes du, mūsų jausmai ir noras geriau pažinti vienas kitą. Ta naktis buvo pirmoji, vienintelė... Tokių jau nebus... Nors mes tik visą naktį šnekučiavomės, nenorėjau, kad ji baigtusi. Jo prisilietimai,bučiniai... Visa tai teikė nepasakomą palaimą. Tada

žinojau, kad jis ne mano, o gal niekad ir nebus, bet negalejau įsakyti savo širdelei jo nemylėti...
Pasiekiau savo svajonės tiksla! Jis buvo mano. Norejau, kad būtų mano vienintelės, bet dar ir dabar negaliu pasakyti, ar tai buvo noras, ar realybe... Kiekviena diena buvo lyg sapnas. Mūsų santykiai, jo dėmesys man... Kasdien vis didėjantis, neapsakomai geras jausmas, kurį dar tada vadinau meilę, pavergė mano širdį.
... Bijojau tik vieno! Ateities. Ji žlugdė mano svajones. "Mūsų meilei nelemta egzistuoti amžinai"- galvoje sukos tokios mintys. Bijojau jį prarasti. Kiekvieną kartą kai susitikdavome, ta mintis neleisdavo atsipalaiduoti. Kiekvieną vakarą galvojau,kad jis nebutų paskutinis, skaičiavau... Svarsčiau, ar ilgai dar tai tęsis? Ar bus man sunku, kai sužinosiu, kad kažkuri diena, vakaras, prisilietimas ar bučinys, buvo paskutinis?!
Pykdavomes, ir negaliu pasakyti, kad retai. Tačiau mūsų barniai netrukdavo ilgai...
Jis buvo stiprus. Kovojo su gyvenimu ir mokėjo nepasiduoti. Mažai žinojau apie jį ir jo gyvenimą, bet tą naktį jis man papasakojo viską... Neslėpsiu- verkiau. Nenorėjau jam to parodyt. Tuo tarpu norėjau padaryti jį laimingu...
... Galbūt tik daug galvojau, o gal per mažai dariau... Išsiskyrėm. Ir tikrai ne dėl to, dėl ko anksčiau galvojau. Jo gyvenime atsirado kita... Mano drauge. Mano draugė, kuri slėpė jog jis jai patinka. Buvo skaudu. Ir ne tik žinoti, kad aš jį praradau visiems laikams, bet buvo skaudu juos matyti kartu. Dabar jau ji buvo jam vienintelė, mažutė... O aš... Tik praeities take gulintis akmenukas. Aplinkybės man neleido pamiršti jo... Mano gyvenime atsirado kitas. Jo draugas... Bijojau vėl kažką pradėti. O gal ir ne. Dabar užduodu sau klausimą, į kurį net gerai pagalvojus negaliu atsakyti... Kodėl aš buvau su jo draugu? Dėl jo? Kad sukelti pavydą, kai net nežinau ar jis man dar nors kažką jaučia?
... Bučiuodama jo drauga, žiūredavau jam į akis. Mačiau, o gal tik norėjau matyti, mažą pavydo ir skausmo žvilgsnį...
... Nespėjau į traukinį, likome stotį vieni. Paskutiniu traukiniu ką tik išvyko jo panelė(mano draugė), o aš likau stovėti čia... Su žmogum, kuriam dar jaučiu aistra, pagarba ir truputį daugiau...
Jis priėjo prie manęs arčiau, netarė nė žodžio. Tik apsikabino ir pabučiavo. Norėjau jam pasakyti ką jaučiu, bet neišdrysau... Norėjau pasakyti ką galvoju, bet negalėjau pratarti nei žodžio...
... Nežinojau kaip grįžti namo, nežinojau ką reikės sakyti tėvams... Tačiau ta mintis pasiliko kažkur toli... Dabar galvoti negalėjau, priėjau prie jo, tyliai pasakiau, kad myliu ir pabučiavau paskutinį kartą. Tada supratau koks skausmas veria širdį kai žinai, jog tai paskutinis vakaras kai mudu kartu... Paskutinis bučinys ir tyliai ištartas atsakymas: "aš taip pat myliu tave ir visa tai darau tik dėl tavęs"...
...Po to vakaro aš jo nebemačiau! Tik gavau žinutę: "Prisiduodu... ate meile..." Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks, bet nesitikėjau, kad taip greit... Paskambinus išgirdau jį verkiant... Jis man pasakė " Gyvenk mažute, nebuk gera, nes poto visi tau tryps ant galvos, pasinaudos kaip žaisliuku ir išmes... Mylejau , myliu ir mylesiu. " Po šių žodžių nebegirdėjau nieko, ašaros skruostu tyliai riedėjo iš skausmo...
Dabar jau prabego daug laiko. Aš jį pamiršau.
Kartais galvodavau, kad gyvenime nėra dėl ko stengtis egzistuoti. Norėjau išeiti. Išeiti ten iš kur nebegrįžta niekas. Bet tik po to supratau, kad tai tik silpnumas, kuriam nereikia pasiduoti... Gyvenimas yra gražus ir gali būti nepaprastas jei tik sąmoningai mokėsi pasiimti viską ką jis tau nori duoti... Dabar mano širdis priklauso žmogui dėl kurio galėčiau paaukoti viska... Todėl dabar tvirtai galiu pasakyti, kad to žmogaus, kuris man buvo kadaise brangus, aš nemylėjau. Tai buvo tik labai didelis susižavejimas...
Dabar esu laiminga, ir tikiuosi tai tęsis ilgai...

Emi, 39
Panevėžys, Lietuva

graskebraske, 42
Panevėžys, Lietuva

povkialke, 41
Vilnius, Lietuva

sewjuzz;D, 31
Druskininkai, Lietuva