moters sirdisMoters širdis
Viešpats kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė: „ Kodėl tiek daug laiko praleidi prie
jos?“
Viešpats atsakydamas tarė: „ Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti
drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių,
visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos
keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet
jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską,
pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti
šešias poras rankų.“
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. „Šešios poros
rankų! Na, jau ne!“ – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: „O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios
privalomos kiekvienai motinai!“
„Ir visa tai tipiniame modelyje?“ – paklausė Angelas, turėdamas omenyje
tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: „Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai
uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir
žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors
kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia priekyje. Jos tam, kad ji
pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta
jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: „Bet juk tai per daug darbo vienai
dienai, pabaik rytoj“.
„Bet aš negaliu,“ - paprieštaravo Viešpats – „Aš jau beveik baigiu
šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo,
kai suserga IR gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos, bei gali
priversti devynmetį palysti po dušu“.
Angelas priėjo ir palietė moterį: „Bet ji tokia švelni, Viešpatie“.
„Taip, ji švelni,“ – sutiko Kūrėjas. – „Bet aš ją sukūriau ir
tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti“.
„Ar ji moka mąstyti?“ – paklausė Angelas. Viešpats patikino: „Ji ne
tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti“.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
„Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per
daug visko į ją sukišti“. „Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.
„Tai ašara!“ „Kam ta ašara?“ – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: „Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą,
sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir
pasididžiavimą“.
Angelas buvo sužavėtas. „Viešpatie, tu – genijus! Tu viską apgalvojai,
nes moterys tikrai nepaprastos“.
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus,
jos pakelia vargus ir negandas,
velka sunkią naštą, ir tuo pačiu spinduliuoja laimę, meilę ir
džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai gauna
apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada būna stiprios,
kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad parodytų kaip
jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti.
Perduok tai savo draugėms, kad prisimintų, kokios jos nuostabios.
Nežinomas autorius
|